Pabėgėlio apibrėžimą šiuo metu visuotinai nustato 1951 m. Ženevos 1 straipsnis. Šio straipsnio A dalies 1 punktas nustato pabėgėlio sąvokos apibrėžimą pagal ankstensius susitarimus ir sutartis, tuo užtikrinamas ryšys tarp Ženevos konvencijos ir anlstesnių tarptautinių instrumentų, skirtų pabėgėlių apsaugai.

Pagal Ženevos pabėgėlių konvencijos 1 A straipsnio 2 punktą pabėgėlis yra asmuo, kuris

„dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d., arba dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.

Jei asmuo turi kelių šalių pilietybę, terminas "šalis, kurios pilietis jis yra" reiškia bet kurią šalį, kurios pilietis jis yra, ir nelaikoma, kad ta šalis jo negins, jei be svarbios priežasties, susijusios su visiškai pagrįsta baime, jis nepasinaudoja vienos iš šalių, kurios pilietis jis yra, gynyba”.

Ženevos pabėgėlių konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punktas apibrėžia dažniausiai taikomą atvejį. Konvencijos 1 A straipsnio 2 punkte buvo teiginys „dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d.“ ir antrojoje sakinio dalyje „dėl tokių įvykių“. Tokiu būdu Ženevos pabėgėlių konvencija buvo taikoma tik tiems persekiojimo pavojams, kurie savo pasekmes turėjo tik dėl laike apribotų priežasčių (įvykių iki 1951 m. sausio 1 d.). Tai aiškiai parodo, kad Ženevos pabėgėlių konvencija savo ištakomis yra pritaikyta Antrojo pasaulinio karo pasekmėms. Šis apribojimas laike išnyko 1967 m. Niujorko Protokole dėl pabėgėlių statuso. Pagal šio Protokolo I straipsnio 2 dalį „terminas “pabėgėlis” (...) reiškia kiekvieną asmenį, kuris atitinka Konvencijos 1 straipsnio apibrėžimą be žodžių “dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d.” ir žodžių “dėl tokių įvykių”, esančių 1 A straipsnio 2 punkte“. Priėmus Protokolą dėl pabėgėlių statuso persekiojimo pavojus daugiau jau neprivalo remtis faktinėmis realiomis sąlygomis (įvykiais); pakanka pagrįstos persekiojimo baimės dėl nustatytų priežasčių.

Ženevos konvencijos 1 A straipsnio 2 dalis nustato, kad apsauga pagal konvenciją suteikiama tik tiems užsieniečiams, kuriems jų pilietybės valstybė arba valstybė, kurioje buvo jų nuolatinė gyvenamoji vieta (tuo atveju, jeigu užsienietis yra asmuo be pilietybės), tokios apsaugos neužtikrina.

Ženevos pabėgėlių konvencijos 1 B straipsnyje buvo įvesta galimybė valstybėms pasirinkti, ar jos taikys šią knovenciją pabėgėliams, jaučiantiems persekiojimo baimę dėl įvykių, buvuių Europoje (1 B straipsnio 1 dalies a punktas) ar dėl įvykių, buvusių Europoje ir kitur (1 B straipsnio 1 dalies b punktas). Valstybės, prisijungdamos prie Konvencijos turėjo pasirinkti vieną iš šių galimybių. Lietuvos Respublika, ratifikuodama Ženevos konvenciją, pareiškė, kad Lietuva prisiima įsipareigojimus pagal Ženevos konvencijos alternatyvą, nustatytą Konvencijos 1 B straipsnio 1 dalies b punkte.

Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalis nustato pabėgėlio apibrėžimo dalį, vadinamą taikymo nuostatomis. Jeigu užsienietis atitinka jam pritaikytą pabėgėlio apibrėžimą, jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas, jeigu nenustatyta priežasčių, dėl urių pabėgėlio statusas nesuteikiamas. Šios priežastys yra nustatytos Ženevos konvencijos 1 D, E ir F straipsniuose ir paprastai vadinamos netaikymo nuostatomis.

Ženevos konvencijos 1 C straipsnis dažniausiai vadinamas pasibaigimo nuostatomis, nes nustačius šiame straipsnyje išdėstytas priežastis, suteiktas pabėgėlio statusas gali būti panaikintas.

Šioje svetainės dalyje aptariami visi pabėgėlio apibrėžimo elementai:

• Taikymo nuostatos – kriterijai, kuriems esant asmeniui turi būti suteiktas pabėgėlio statusas (Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalis , žr. Pabėgėlio apibrėžimas: Taikymo nuostatos);
  
• Netaikymo nuostatos – kriterijai, kuriems esant asmeniui, nors ir atitinkančiam pabėgėlio apibrėžimą pabėgėlio statusas nesuteikiamas (Ženevos konvencijos 1 straipsnio D , E ir F dalys, žr. Pabėgėlio apibrėžimas: Netaikymo nuostatos);
  
• Pasibaigimo nuostatos – kriterijai, kuriems esant suteiktas pabėgėlio statusas yra panaikinamas (Ženevos konvencijos 1 straipsnio C dalis , žr. Pabėgėlio apibrėžimas: Pasibaigimo nuostatos).
  

Norėdama išsiaiškinti, ar asmuo atitinka pabėgėlio apibrėžimą, kiekviena valstybė turi teisę nustatyti tam tikrą tvarką – taip vadinamąją pabėgėlio statuso nustatymo procedūrą (žr. Procedūros). Per šią procedūrą atliekamas tyrimas, kurio esmė – nustatyti, ar asmuo atitinka pabėgėlio apibrėžimą. Šiam tyrimui turi reikšmės paties asmens pranešti faktai, informacija apie situaciją prieglobsčio prašytojo – asmens, kuris siekia gauti pabėgėlio statusą ar prieglobstį, – kilmės valstybėje (tai yra valstybėje, kurios pilietis jis yra, arba, jeigu jis neturi pilietybės, valstybėje, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta). Be to, atsakingas valstybės tarnautojas, spręsdamas, ar asmuo atitinka pabėgėlio apibrėžimą, privalo išnagrinėti tam tikrus specifinius aspektus (žr. Ypatingi aspektai).

Suteikus pabėgėlio statusą, asmeniui suteikiama apsauga valstybėje, kurios vienas pagrindinių bruožų – apsauga nuo išsiuntimo į valstybę, kurioje jis jautė baimę būti persekiojamas. Šis principas vadinamas negrąžinimo, arba non-refoulement, principu. Tačiau šį principą nustato ne tik Ženevos konvencija, bet ir kiti tarptautiniai dokumentai (pavyzdžiui, 1950 m. Europos žmogaus teisų ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencija ir kt.). Todėl non-refoulement principas taikomas nepaisant fakto, ar užsieniečiui suteiktas pabėgėlio statusas šalyje, ar ne (žr. Grąžinimas/Refoulement).

---

spausdinti