 |
| top |
|
 |
|
| Kursai |
|
 |
|
| back |
|
| top |
|
|
|
| Kursai |
|
|
|
| back |
Tarptautinio terorizmo klausimai, susiję su netaikymo nuostatų taikymu
Tarptautinė
bendruomenė jau ilgą laiką siekia įvairiausių veiksmų terorizmo
problemai spręsti. Nemažai tarptautinių dokumentų skirta kovai su
terorizmu. Štai tik trumpas pagrindinių teisės aktų, kuriais buvo
bandoma reglamentuoti terorizmo apibrėžimą ir kovą su juo tarptautiniu
mastu
:
Nepaisant
to, kad terorizmo problema ilgus metus yra aktuali, o galbūt, būtent
todėl, iki šiol nėra visuotinai pripažinto vienodo ir suderinto
terorizmo apibrėžimo. Tačiau, atrodo, kad visuotinai pripažinta, kad
terorizmas suprantamas kaip prievartos naudojimo grėsmė, siekiant
sukurti baimės klimatą
.
Apibrėžiant terorizmo sąvoką, yra nurodomi tiek konkretūs nusikaltimai
(kaip įkaitų paėmimas, sprogdinimai, nužudymai, transporto priemonių
nuvarymas, ir kt.), kaip ir dalyvavimas teroristinių organizacijų
veikloje (tokių kaip Baader Meinhoff gang, Brigada Rossa, the Red Army,
the (Real) IRA, ETA, PLO, DFLP, Abu Sayyar, al-Qaeda, Hezbollah,
Revolutionary Guards, Tamil Tigers ir kt.).
Todėl akivaizdu, kad terorizmo sąvoka iš dalies jau yra apibrėžta, nes
tiek tarptautiniai teisės aktai, tiek nacionalinė teisė numato šių
atskirų nusikaltimų sudėtį bei bausmę už juos. Apibrėžiant terorizmą ir
jo skirtumus nuo kitų rimtų baudžiamųjų nusikaltimų, svarbu yra tai,
kad terorizmo nusikaltimas dažniausiai padaromas siekiant politinių ar
religinių tikslų. Tačiau visuotinai yra pripažinta, kad terorizmas yra
nepolitinio pobūdžio nusikaltimas, nes šio nusikaltimu sukeliami
padariniai yra aiškiai neadekvatūs tariamiems politiniams tikslams. 1977 m. Europos Konvencijos dėl kovos su terorizmu
1 straipsnis nustato, kad eilė nusikaltimų, susijusių su orlaivių
nuvarymu, kėsinimusi į tarptautiniu mastu ginamus asmenis, vaikų
grobimu, sprogstamųjų medžiagų panaudojimu, nėra laikomi ,,politiniu
nusikaltimu arba su politiniu nusikaltimu susijusiu nusikaltimu, arba
nusikaltimu, padarytu politiniais motyvais” .
Terorizmas
savaime nėra paminėtas ir 1951 m. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlio
statuso, tačiau tarptautiniams teroristams gali būti atsisakyta
suteikti apsaugą pagal Konvencijos 1 straipsnio F dalies a punktą (kaip
asmenims, padariusiems nusikaltimą žmoniškumui), pagal Konvencijos 1
straipsnio F dalies c punktą - kaip asmenims, kaltiems dėl veiksmų,
prieštaraujančių Jungtinių Tautų tikslams ir principams, tačiau
tradiciškai jiems turėtų būti taikomas 1 straipsnio F dalies b punktas
- kaip asmenims, padariusiems sunkius nepolitinio pobūdžio nusikaltimus (taip pat žr. Sunkūs nepolitinio pobūdžio nusikaltimai).
Tokiu būdu, kalbant apie terorizmą netaikymo nuostatų, nustatytų 1951
m. Ženevos konvencijos 1 F straipsnio a ir c dalyje, kontekste ypač
svarbūs yra šie dokumentai:
Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto 7 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad civilių užpuldinėjimas reiškia veikos civilių atžvilgiu, kai yra ,,vykdoma ar remiama valstybės arba organizacijos politika užpuldinėti civilius”.
Tai reiškia, kad civilių užpuldinėjimus, kurie pasireiškia veikomis,
nustatytomis 7 straipsnio 1 dalyje, gali vykdyti asmenys, veikiantys
valstybės vardu, bei asmenys, veikiantys kitų organizacijų, kaip sukilėlių, sukarintų ar teroristų grupuočių nariai.
Tai reiškia, kad terorizmo aktas gali būti prilygintas nusikaltimui
žmoniškumui, jeigu atitinka kitus 7 straipsnyje nurodytus požymius
(taip pat žr. 3.1.3. Nusikaltimai žmoniškumui).
Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos 2001 m. rugsėjo 28 d. rezoliucijoje Nr.1373 nustatyta, kad bet kokie tarptautinio terorizmo aktai kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui , tų pačių metų rezoliucijoje Nr.1377 nurodyta, kad tarptautinio terorizmo aktai yra iššūkis visoms valstybėms ir humaniškumui; kad tarptautinis terorizmas, taip pat teroro aktų planavimas, finansavimas, paruošimas bei kitos tarptautinio terorizmo aktų palaikymo formos prieštarauja Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams.
Be
to, Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucijoje Nr.1373
nustatyta, kad valstybės turi užtikrinti, kad pagal tarptautinius ir
nacionalinius teisės aktus žmogaus teisių apsaugos srityje prieš
suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įsitikinta, kad asmuo nėra
vykdęs, dalyvavęs vykdant ar planavęs vykdyti tarptautinio terorizmo
aktus, bei, kad tokiems asmenims pabėgėlio statusas nėra suteikiamas.
Tai reiškia, kad visi išvardinti dokumentai leidžia taikyti netaikymo nuostatas pagal 1951 m. Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalies a ir c punktus, jeigu yra rimtų priežasčių manyti, kad užsienietis, pateikęs prašymą suteikti pabėgėlio statusą, vykdė, finansavo, planavo ir rengėsi vykdyti tarptautinio terorizmo aktus, tai yra tokiems asmenims gali būti netaikoma sąlyga, kad rimtas nepolitinio pobūdžio nusikaltimas (koks, be abejo yra tarptautinio terorizmo aktas) būtų įvykdytas iki užsieniečio atvykimo į prieglobsčio valstybę. Pastaroji taisyklė taikoma tik taikant Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalies b punktą.
last modified:
