top
Sunkus nepolitinio pobudzio nusikaltimai
Kursai
Tarptautinio terorizmo klausimai, susije su netaikymo nuostatu taikymu
back

Pabėgėlio apibrėžimas

Netaikymo nuostatai



Veiksmai, prieštaraujantys Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams

Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalis

Veiksmai, prieštaraujantys Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams

1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio F dalies c punktas nustato, kad pabėgėlio statusas nesuteikiamas asmeniui, kuris “kaltinamas veikla, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams”.

Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai yra išvardinti 1945 m. Jungtinių Tautų Organizacijos įstatų 1 straipsnyje. Jame nustatyta, kad “Jungtinių Tautų Organizacija siekia tikslo:

  1. Palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą ir siekdama šio tikslo imasi efektyvių kolektyvinių priemonių pašalinti grėsmę taikai ir užkirsti kelią agresijai arba kitiems taikos pažeidimams bei taikiomis priemonėmis pagal teisingumo ir tarptautinės teisės principus spręsti tarptautinius ginčus bei situacijas, dėl kurių gali kilti pavojus tarptautinei taikai;
  2. Vystyti draugiškus santykius tarp nacijų tautų lygiateisiškumo principo pagrindu, o taip pat imtis kitų atitinkamų priemonių taikos stiprinimui;
  3. Įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant tarptautines ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio problemas bei skatinti ir vystyti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms be jokių skirtumų rasės, lyties, kalbos ir religijos pagrindu;
  4. Būti tautų centru veiksmų įgyvendinimui siekiant bendrų tikslų.”

Pagrindiniai Jungtinių Tautų Organizacijos principai nustatyti Įstatų 2 straipsnyje:

  1. Valstybių suverenios lygybės principas,
  2. Sąžiningo valstybių įsipareigojimų vykdymo principas;
  3. Tarptautinių ginčų taikaus sprendimo principas;
  4. Grasinimo jėga uždraudimo bei jėgos nepanaudojimo prieš kitų valstybių teritorinį vientisumą bei politinės nepriklausomybės principas;
  5. Nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas.

Tokiu būdu, Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai ir principai apima šias valstybių interesų bei bendradarbiavimo sferas:

Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai ir principai nurodo valstybėms, kaip jos turi bendradarbiauti tarpusavyje. Paprastai Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai ir principai gali būti siejami tik su valstybių veikla, tačiau 1951 m. Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalies c punkte numatyta individuali atsakomybė už jų pažeidimą. Kitaip tariant, asmuo, kuris pažeidė aukščiau išvardintus tikslus ar principus, negali būti pripažintas pabėgėliu. Iš tikrųjų, tokios veiklos subjektu gali būti arba valstybės vadovas, arba aukštas valstybės pareigūnas, kuris gali įtakoti valstybės politiką. Šios nuomonės laikosi Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdyba. Be to, ši netaikymo nuostata taip pat aiškinama Europos Sąjungos bendrosios pozicijos dėl termino pabėgėlis suvienodinimo 13.3 straipsnyje . Minėtame straipsnyje nustatyta, kad 1 straipsnio F dalies c punktas gali būti taikomas asmenims, užimantiems aukštus postus valstybėje, kurie būtent dėl savo padėties turi galimybę pažeisti Jungtinių Tautų Organizacijos tikslus ir principus.

Šveicarijos Prieglobsčio apeliacinė komisija 1999 m. Afganistano piliečio Y.Z. byloje nustatė:

Šveicarijos Federalinė pabėgėlių taryba (pirmoji instancija) nusprendė, kad Afganistano pilietis Y.Z. buvo kaltas dėl veiksmų, prieštaraujančių Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams, nes jis užėmė gana aukštas pozicijas Afganistano Vyriausybėje tuo metu, kai Afganistane buvo plačiai pažeidinėjamos žmogaus teisės. Dėl šių teisės pažeidimų masto ir pobūdžio darytina išvada, kad tokia valstybės politika prieštarauja Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams, o Afganistano pilietis Y.Z. dėl jo užimamų pareigų Vyriausybėje yra atsakingas už valstybės vykdomos politikos padarinius.

Prieglobsčio apeliacinė komisija (antra instancija) nustatė, kad pareiškėjo pareigos Afganistano Vyriausybėje nebuvo pakankamai aukštos, kad galima būtų teigti, jog jis atsakingas už valstybės vykdomą politiką, kurią buvo pažeidžiamos žmogaus teisės. Komisija tai nustatė, nagrinėdama Afganistano piliečio veiklos pobūdį: jis buvo pavaldus kitiems Ministrų Kabineto nariams, pats asmeniškai nepriimdavo sprendimų ir neturėjo jokių kontaktų su slaptosios policijos KHAD padaliniais. Dėl šių priežasčių Komisija padarė išvadą, kad asmeniui negali būti atsisakyta suteikti prieglobstį remiantis 1951 m. Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalies c punktu .


spausdinti Dokument drucken


last modified: