 |
| top |
|
 |
|
| Kursai |
|
 |
|
| back |
|
| top |
|
|
|
| Kursai |
|
|
|
| back |
Sunkūs nepolitinio pobūdžio nusikaltimai
1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio F dalies
b punktas nustato, kad asmenys yra neverti tarptautinės apsaugos, jeigu
jie “įvykdė sunkų nepolitinio pobūdžio nusikaltimą už juos priglobusios
šalies ribų tada, kai dar nebuvo įleisti į šią šalį, kaip pabėgėliai”.
Ši netaikymo nuostata turi kelis svarbius požymius. Nusikaltimas, dėl
kurio prieglobsčio prašytojas laikomas nevertas tarptautinės apsaugos
turėjo būti įvykdytas už prieglobsčio šalies ribų, nusikaltimas turi
būti nepolitinio pobūdžio bei jis turi būti pakankamai sunkus.
,,…už priglobusios šalies ribų…”
Pagal šį požymį, asmuo, kuris atitinka pabėgėlio apibrėžimą, nustatytą
1951 m. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje, tačiau įvykdęs
nusikaltimą prieglobsčio valstybėje, turėtų būti traukiamas
baudžiamojon atsakomybės toje valstybėje, kurioje jis gavo prieglobstį.
Konvencijos 1 straipsnio F dalies b punkte nustatyta netaikymo nuostata
gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatoma, kad prieglobsčio
prašytojas nusikaltimą įvykdė už prieglobsčio valstybės ribų – savo
kilmės šalyje arba bet kurioje kitoje valstybėje iki jo įleidimo į
prieglobsčio valstybę.
Rusijos pilietis Ovcharuk pateikė skundą Australijos federaliniam teismui dėl Imigracijos ir kultūrinių reikalų ministerijos (1 instancijos) sprendimo nesuteikti jam pabėgėlio statuso, taikant Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalies b punktą. Pareiškėjas kartu su bendrininkais atgabeno į Australijos Melburno jūrų uostą narkotikų siuntą iš Rusijos Federacijos, veikdamas pagal iš anksto sudarytą neteisėtą sandėrį. Pareiškėjas teigė, kad jo padarytas nusikaltimas, nors ir yra nepolitinio pobūdžio, vis dėlto nepatenka po Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalies b punkto apibrėžimą, nes buvo padarytas ne už prieglobsčio valstybės ribų, o Australijoje, tai yra prieglobsčio valstybėje. Tačiau Federalinis teismas padarė išvadą, kad veiksmai, kuriuos pareiškėjas Rusijos pilietis Ovcharuk įvykdė dar iki atvykimo į Australiją (tai yra sąmokslas su bendrininkais dėl narkotikų gabenimo bei narkotinių medžiagų neteisėtas išvežimas iš Rusijos teritorijos), jau sudarė nusikaltimo, baudžiamo pagal Australijos įstatymus, sudėtį,todėl asmeniui visiškai teisėtai buvo pritaikytas Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalies b punktas .
Nepolitinio pobūdžio nusikaltimas
Pagal JTVPK Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovą tam, kad nustatyti, ar padarytas nusikaltimas yra politinio pobūdžio ar ne, būtina išnagrinėti nusikaltimo pobūdį ir tikslą
.
Tačiau, jeigu nusikaltimas buvo padarytas siekiant politinių tikslų, o
ne asmeninės naudos, kartais toks nusikaltimas laikomas nepolitiniu.
Tai atsitinka, kai dėl nusikaltimo sukeltų pasekmių jis akivaizdžiai
yra neadekvatus keliamiems politiniams tikslams. Ryškiausias tokių
nusikaltimų pavyzdys yra teroristiniai aktai, kurie dažniausiai
įvykdomi siekiant atkreipti dėmesį į politines ar religines pažiūras,
tačiau dėl šio nusikaltimo pavojaus visuomenei laipsnio, visuotinai yra
pripažinta, kad teroristiniai aktai nėra politinio pobūdžio
nusikaltimai (taip pat žr. Tarptautinio terorizmo klausimai, susiję su netikymo nuostatų taikymu).
Didžiosios Britanijos Lordų Rūmai byloje T. v. Secretary of State for the Home Department (1996 m.) nustatė, kokiomis aplinkybėmis nusikaltimai charakterizuojami kaip politiniai nusikaltimai. Pagal šį sprendimą, nusikaltimai laikomi politiniais, jeigu:
Taikant šį apibrėžimą, teismas nustatė, kad pareiškėjas Angolos pilietis T., įtariamas padaręs nepolitinio pobūdžio nusikaltimą, priklausė politinei organizacijai, kuri siekė politinio tikslo – pakeisti Angolos vyriausybę. Tokiu būdu, T. atitiko pirmąjį, subjektyvųjį, požymį. Tačiau, siekiant šio tikslo, T. dalyvavo teroristinėje veikloje – išpuoliuose oro uoste, kurių metu buvo nužudyti ir sužaloti civiliai gyventojai. Nors oro uostas savaime gali būti laikomas vyriausybiniu objektu, buvo pasirinktos neadekvačios priemonės pasiekti politinių tikslų. Todėl buvo nuspręsta, kad T. neatitinka antrosios sąlygos – nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšis tarp politinių tikslų ir nusikaltimo.
Tokiu būdu, vien politinių tikslų
turėjimas nėra pakankamas pagrindas teigti, kad įvykdytas nusikaltimas
yra politinio pobūdžio. Bet kuriuo atveju tarp padaryto nusikaltimo ir
jo tariamo politinio tikslo turi būti nustatytas tiesioginis
priežastinis ryšys. Jeigu pripažįstama, kad nusikaltimas yra politinis,
tokiu atveju “politiniai nusikaltimo veiksniai turi pranokti bendrąjį
jo, kaip teisės pažeidimo, pobūdį”.
Jeigu įvykdyta veikla yra akivaizdžiai neadekvati tariamai politiniams
jos tikslams, toks nusikaltimas negali būti pripažintas politiniu.
Sunkus nusikaltimas
Tam kad būtų taikoma netaikymo nuostata, įtvirtinta 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio F dalies b punkte, įvykdytas nepolitinio pobūdžio nusikaltimas turi būti sunkus. Skirtingose šalyse skirtingai traktuojama “sunkaus nusikaltimo” sąvoka. Sprendžiant klausimą dėl netaikymo nuostatos taikymo, būtina atsižvelgti ir į galimas lengvinančias aplinkybes. Pavyzdžiui, asmuo galėjo padaryti nusikaltimą tam, kad pabėgti iš šalies, kurioje jis buvo persekiojamas (pavyzdžiui, pavogė transporto priemonę, suklastojo kelionės dokumentą arba vizą ir pan.). Jeigu šie nusikaltimai buvo padaryti nesukeliant pavojaus žmonių gyvybei bei nepadarė didelių finansinių nuostolių, galima manyti, kad šie nepolitinio pobūdžio nusikaltimai nebuvo sunkūs.
Jau minėtoje Australijos federalinio teismo byloje Ovcharuk v. Minister for Immigration and Multicultural Affairs (1998) buvo padaryta išvada, kad nusikalstamos veiklos, padarytos už prieglobsčio valstybės ribų, sunkumas turi būti nustatytas pagal prieglobsčio valstybės įstatymus.
Atsižvelgiant į tai, kad netaikymo nuostatų, įtvirtintų 1 straipsnio F dalyje, įtraukimas į Ženevos konvencijos tekstą buvo grindžiamas siekiu apsaugoti prieglobsčio valstybes nuo nusikaltėlių, kurie gali siekti gauti pabėgėlio statusą, valstybės pačios turi nuspręsti, kokį nusikaltimą padaręs asmuo yra pavojingas šios šalies saugumui. Tačiau nustatant nusikaltimo sunkumą, turi būti vadovaujamasi ir bendru, visuotinai pripažintu, sunkiu nusikaltimų supratimu (T. v. Secretary of State for the Home Department (1996 m.) ). Faktoriais, kuriais remiantis būtų nustatyta, ar asmuo įvykdė sunkų nepolitinį nusikaltimą, gali būti šie: nusikaltimo pobūdis ir jo padaryta žala, bausmės, numatytos už šį nusikaltimą, sunkumas ir kt.
Nustatyti, ar įvykdytas nusikaltimas yra sunkus taip pat padeda taip vadinamasis balanso testas. Institucijos, atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, privalo nustatyti, ar persekiojimo baimė, kuri kyla užsieniečiui dėl požymių, išvardintų 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje persveria to paties asmens padaryto nusikaltimo sunkumą. Kaip jau buvo minėta, asmuo, kuriam taikoma netaikymo nuostata, turi atitikti pabėgėlio apibrėžimą. Tai reiškia, kad byloje turi būti įrodyta, jog jis pagrįstai bijo būti persekiojamas. Tokiu atveju, jeigu nusikaltimas, kurį jis įvykdė nebuvo sunkus (pavyzdžiui, asmens dokumentų suklastojimas arba neteisėtas valstybės sienos perėjimas, siekiant išvengti persekiojimo kilmės valstybėje), arba jeigu nusikaltimas buvo laikomas sunkiu tik pagal kilmės valstybės įstatymus, kurie numato neadekvačią bausmę (pavyzdžiui, galūnių amputavimas už vagystę arba mirties bausmė už religinio pobūdžio nusižengimus), asmeniui turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas, nes pavojus būti persekiojamam persveria jo padaryto nepolitinio pobūdžio nusikaltimo sunkumą.
Nuo persekiojimo taip pat skiriasi ir baudžiamojo persekiojimo koncepcija. Jeigu prieglobsčio prašytojas paliko kilmės valstybę, siekdamas išvengti bausmės, numatytos valstybės įstatymuose už jo padarytą nusikaltimą, bei, jeigu įstatymai numato adekvačią bausmę už tokio pobūdžio nusikaltimus, pabėgėlio statusas tokiam asmeniui neturi būti suteikiamas.
Didžiosios Britanijos Apeliacijų teismas 2001 m. byloje Sivakumar v Secretary of State for the Home Department nustatė, kad turi būti aiškiai nustatytas skirtumas tarp persekiojimo už politiškai motyvuotą veiklą bei baudžiamojo persekiojimo už politinį nusikaltimą. Jeigu baudžiamasis persekiojimas yra susijęs su baudžiamosios veikos įvykdymu, ir, jeigu numatoma bausmė atitinka įstatymo normas, tokio persekiojimo baimė nesuteikia pagrindo pripažinti asmenį pabėgėliu. Asmuo, įvykdęs nusikaltimą, už kurį šalies įstatymai numato bausmę, bei už kurį asmuo būtų baudžiamas pagal visuotinai pripažintas teisingumo normas, nėra pabėgėlis net ir tuo atveju, jeigu jo baudžiamoji veika buvo įvykdyta siekiant politinių tikslų.
last modified:
