Pabėgėlio apibrėžimas

Netaikymo nuostatos

Nusikaltimai taikai, kariniai nusikaltimai ar nusikaltimai žmoniškumui

Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalis

---

Nusikaltimai taikai, kariniai nusikaltimai ar nusikaltimai žmoniškumui, kaip šie nusikaltimai apibrėžiami tarptautiniuose dokumentuose, sudarytuose tam, kad būtų imamasi priemonių prieš tokius nusikaltimus:

1 straipsnio F dalies a punkte nurodyti nusikaltimai apibrėžiami taip, kaip juos apibūdina tarptautiniai dokumentai. Tokiu būdu, nors Konvencija neduoda apibrėžimo šioms veikoms, ji daro nuorodą į tarptautinius dokumentus, kuriuose šie apibrėžimai yra. Šį dokumentų sąrašą pateikia JTVPK 1996 m. Netaikymo nuostatų taikymo vadovo III dalis ir VI priedas. Juose nurodyti tarptautiniai dokumentai, apibrėžiantys nusikaltimus taikai, karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Svarbiausieji iš jų yra šie:

• 1945 m.Londono susitarimas bei Tarptautinio Niurnbergo karinio tribunolo įstatai;
  
• 1948 m. Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį;
  
• 1949 m. Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos:
  
• Dėl sužeistųjų ir ligonių apsaugos kariniuose konfliktuose;
  
• Dėl sužeistųjų, ligonių ir ištiktų avarijos laivų apsaugos;
  
• Dėl elgesio su karo belaisviais;
  
• Dėl civilių asmenų apsaugos;
  
• 1973 m. Tarptautinė konvencija dėl apartheido nusikaltimo uždraudimo ir baudimo už jį;
  
• 1973 m. Tarptautinio bendradarbiavimo sulaikant, areštuojant, išduodant ir baudžiant asmenis, kaltus karo nusikaltimų ir nusikaltimų prieš žmoniją padarymu, principai;
  
• 1977 m. papildomas protokolas prie 1949 m. Ženevos konvencijos “Dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos”;
  
• 1984 m. Konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą;
  
• 1991 m. Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buv. Jugoslavijai statutas;
  
• 1994 m. Tarptautinio baudžiamojo tribunolo Ruandai statutas;
  
• 1998 m. Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas.
  

Nors rengiant straipsnio projektą buvo remiamasi tarptautiniais dokumentais, apibrėžiančiais karinius nusikaltimus, nusikaltimus taikai ir žmoniškumui, kurie buvo priimti iki 1951 m., 1 straipsnio F dalies a punktas turi būti taikomas atsižvelgiant į tarptautinės teisės, ypatingai tarptautinės baudžiamosios teisės, ekstradicijos teisės, humanitarinės teisės ir žmogaus teisių apsaugos teisės, vystymą po 1951 m.. Šiuo požiūriu yra itin svarbus 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas, kuris apibrėžia nusikaltimus žmonijai (6 ir 7 straipsniai), karinius nusikaltimus (8 straipsnis) ir agresijos nusikaltimą (5 straipsnis) . Statuto 1 straipsnis nustato, kad visi išvardyti nusikaltimai yra labiausiai rimti tarptautiniai nusikaltimai.

Taip pat taikant Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalies a punktą, neretai kyla klausimas dėl individualios atsakomybės dėl įvykdyto nusikaltimo. JTVPK dokumentuose dažniausiai apibūdinami individualios atsakomybės, bendrininkavimo ir dalyvavimo organizacijos, kuri atsakinga už žmogaus teisių pažeidimus, veikloje klausimai.

Už nusikaltimus taikai individualiai gali būti atsakingi valstybių vadovai ar asmenys, nuo kurių priklauso valstybės politikos vykdymas (žr. taip pat Nusikaltimai taikai). Nagrinėjant, ar asmuo yra individualiai atsaking as už karo nusikaltimą ar nusikaltimą žmoniškumui, nėra būtina nustatyti jo ryšį su valstybės valdžios institucijomis. Asmeniui gali būti pritaikyta netaikymo nuostata, jeigu jis žinojo apie daromą veiką, jos nusikalstamą pobūdį, norėjo ją įvykdyti ir parodė moralinį apsisprendimą būti įtrauktam į nusikalstamą veiką. Kalbant apie bendrininkavimą, labiausiai pabrėžiama, kad žinojimo apie daromą nusikalstamą veiklą bei individualaus dalyvavimo elementų buvimas yra būtinas.

Romos statuto 25 - 28 straipsniai nustato asmenų, kurie individualiai gali būti atsakingi už nusikaltimus taikai, žmonijai ir karinius nusikaltimus, ratą. Tai yra sulaukęs 18 metų amžiaus asmuo:

1. įvykdęs tokį nusikaltimą vienas, kartu su kitu asmeniu arba per jį nepriklausomai nuo to, ar kitas asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn;
   
2. įsakęs, sukurstęs arba paskatinęs padaryti tokį nusikaltimą, jeigu toks nusikaltimas padaromas arba jeigu pasikėsinama jį padaryti;
   
3. kad būtų lengviau padaryti tokį nusikaltimą, padėjęs, kurstęs ar kokiu nors kitokiu būdu talkinęs darant ar pasikėsinant daryti nusikaltimą, taip pat parūpinęs priemones jam padaryti;
   
4. kokiu nors kitu būdu prisidėjęs prie to, kad tokį nusikaltimą padarytų arba pasikėsintų jį padaryti bendrą tikslą turinti asmenų grupė (tai padarė tyčia, siekdamas prisidėti prie grupės nusikalstamos veikos ar nusikalstamo ketinimo, žinodamas apie grupės ketinimą daryti nusikaltimą)
   
5. genocido atveju, tiesiogiai ir viešai kitus kurstęs padaryti šį nusikaltimą;
   
6. pasikėsinęs padaryti tokį nusikaltimą, tačiau nusikaltimas nepadaromas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo asmens ketinimų, nebent asmuo visiškai ir savanoriškai atsisako nusikalstamo tikslo.
   

Aukščiau išdėstytos nuostatos taikomos visiems asmenims, nepaisant to, kokias pareigas jie eitų. Statutas taip pat specialiai aptaria kariuomenės vadų ar asmenų, vykdančių kariuomenės vadų funkcijas, atsakomybę už jo vadovaujamų karinių pajėgų padarytus nusikaltimus. Toks asmuo traukiamas atsakomybės, jeigu jis nesugebėjo tinkamai kontroliuoti karines pajėgas, žinojo ar turėjo žinoti apie pajėgų daromus arba ketinamus daryti nusikaltimus ir nesiėmė visų būtinų priemonių, kad užkirstų kelia šių nusikaltimų padarymui.

Kanados Federalinio teismo byloje Ramirez v. Kanada (Darbo ir imigracijos Ministras), 1992, 2 F.C.306 (C.A.), Ramirez prieglobsčio prašymas buvo atmestas, nes buvo nustatyta, kad yra rimtų priežasčių manyti kad šis asmuo, tarnaudamas Salvadoro kariuomenėje, padarė karo nusikaltimą arba nusikaltimą žmoniškumui (toje pačioje byloje taip pat buvo įrodyta, kad asmuo jautė visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas dėl politinių įsitikinimų). Pareiškėjas pareiškė, kad jis nebuvo formaliai apkaltintas nusikaltimo padarymu. Be jau nagrinėtų įrodinėjimo standartų, teismas taip pat padarė išvadą dėl:

• bendrininkų atsakomybės (pagal Black’s Law Dictionary bendrininkas – tas, kuris iš anksto žinodamas, savanoriškai ir su bendru tikslu susijungė su pagrindiniu teisės pažeidėju, vykdant nusikaltimą. Byloje buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas buvo kaltas, nes padėjo daryti karo nusikaltimus);
• dalyvavimo organizacijoje (buvo pažymėta, kad paprastas dalyvavimas organizacijoje, kuri retkarčiais įvykdo tarptautinius teisės pažeidimus, paprastai nėra pagrindas neteikti tarptautininės apsaugos, tačiau, jeigu organizacija iš principo siekia žiaurių tikslų, kaip pavyzdžiui, slaptos policijos veiksmai, paprastas dalyvavimas tokios organizacijos veikloje reiškia iš anksto žinomą ir individualų dalyvavimą vykdant nusikalstamą veiklą).
  

Taikant Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalies a punktą nėra reikalaujama atlikti balanso testą, tai yra nustatyti, ar asmeniui keliama grėsmė dėl galimo persekiojimo kilmės valstybėje persveria jo padarytų nusikaltimų sunkumą.

Kanados Federalinis teismas byloje Gonzalez v. Kanada (Darbo ir imigracijos Ministras) , 1994, 2 F.C.646 (C.A.), pažymėjo, kad pirmoji prieglobsčio suteikimo instancija, priimdama sprendimą nesuteikti prieglobsčio dėl to, kad yra rimtų priežasčių manyti, jog asmuo padarė nusikaltimą žmoniškumui, neišnagrinėjus, ar jis atitinka pabėgėlio statuso apibrėžimą, pateiktą 1951 m. konvencijos 1 straipsnio A dalyje, nepadarė teisinės klaidos, nes asmens padarytas nusikaltimas yra ypač žiauraus pobūdžio.

Nusikaltimai taikai

Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas nustato, kad agresijos nusikaltimo jurisdikcija priklauso teismui tik tuo atžvilgiu, jeigu bus priimtos atitinkamos nuostatos dėl šio nusikaltimo. Tarptautinio baudžiamojo teismo parengiamasis komitetas pradėjo darbą, rengiant dokumentus dėl agresijos nusikaltimo apibrėžimo, tačiau šiuo metu šie dokumentai nėra priimti .

Pagal Tarptautinio Niurnbergo karinio tribunolo įstatų 6 straipsnį nusikaltimas taikai yra: agresyvaus karo arba karo, pažeidžiant tarptautinius susitarimus, planavimas, ruošimasis karui, karo pradėjimas ar vėdimas. Be to, įstatai nustato ir bendrininkų atsakomybę, atliekant aukščiau išvardintus veiksmus . Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės asamblėjos 1974 m. rezoliucijoje Nr.3312 (XXIX) agresija apibūdinama kaip vienos valstybės karinės jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę, ar kitu būdu, kuris nesuderinamas su Jungtinių Tautų Organizacijos įstatais.

Agresyvus karas tarptautinėje teisėje suprantamas kaip valstybės ginkluotų pajėgų panaudojimas be tam tikrų priežasčių (pavyzdžiui: ne savigynos tikslais). Agresijos objektas yra pasaulinė taika, taikus valstybių bendradarbiavimas, jos dalykas – valstybės suverenitetas, valstybės gyventojų žmogaus teisės ir pareigos.

Agresijos subjektais gali būti kaip valstybė, taip ir individai. Tarptautinio karinio tribunolo įstatų 6 straipsnis nustato individualią atsakomybę už nusikaltimus taikai. Nusikaltimų taikai sudėtis reikalauja specialaus subjekto. Juo gali būti tik valstybių vadovai, vyriausybių vadovai, kiti asmenys, nuo kurių priklauso valstybės politika. Atsakomybėn už nusikaltimus taikai negali būti traukiami kareiviai ir kiti asmenys, dalyvavę kariniuose veiksmuose. Tai patvirtinama ir JTVPK dokumentuose.

Yra tik keli šios netaikymo nuostatos taikymo atvejai, tačiau JTVPK nėra informuota apie šioms byloms taikytinas teisės normas

Karo nusikaltimai

Tarptautinės teisės šaka, kurios nagrinėjimo dalykas yra žmogaus teisių apsauga kariniuose konfliktuose, vadinama tarptautinė humanitarinė teisė. Kaip nurodo teisininkė Arvil McDonald, pagrindinis tarptautinės humanitarinės teisės tikslas yra karo humanizacija. Tarptautinė humanitarinė teisė taikoma valstybių, dalyvaujančių kariniame konflikte, karinėms pajėgoms, ginkluotoms grupuotėms, kurios kokiu nors būdu yra susijusios su valstybės karinėms pajėgoms. Tarptautinė humanitarinė teisė taip pat taikoma sukilėliams ir kitoms nevalstybinėms grupuotėms, kurie dalyvauja kariniuose veiksmuose prieš savo ar užsienio valstybę. Pagal tarptautinę humanitarinę teisę asmenys, kurie dalyvauja kariniuose veiksmuose, vadinami kovotojais (combatant). Tarptautinės humanitarinės teisės normos nustato karinių konfliktų (kaip tarptautinių taip ir lokalinių) humanizmo standartus bei karo vedimo taisykles. Tokiu būdu, kariniais nusikaltėliais laikomi asmenys, pažeidę karo įstatymus arba papročius. Tarptautinė humanitarinė teisė taip pat nustato individualią atsakomybę bei kategoriškai atmeta galimus prieštaravimus, jog kareiviai tiesiog vykdo vadovybės įsakymus žudyti, prievartauti ir kitaip pažeidinėti žmogaus teises. Karinis tribunolas Niurnberge, priimant nuosprendį kariniams nusikaltėliams, akcentavo, kad individai turi tarptautinius įsipareigojimus saugoti žmogaus teises, kurie viršija atskiros šalies nacionalinius įsakus šias teises pažeidinėti.

Pirma karta taisyklės, kurių reikia laikytis karo metu, buvo nustatytos 1899 m. Pirmos taikos konferencijos Hagoje metu. Šiuo metu karinių nusikaltimų sąrašas yra nustatytas Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto 8 straipsnyje. Statute daromos nuorodos į 1949 Ženevos konvenciją dėl sužeistųjų ir ligonių apsaugos kariniuose konfliktuose. Tai reiškia, kad karinių nusikaltimų sąvoka ir apibūdinimas beveik nepasikeitė nuo 1951 m. Ženevos konvencijos rengimo laiku. Deja, tai taip pat reiškia, kad ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalies a punktas, kuris nustato, kad tarptautinė apsauga nesuteikiama asmenims, kurie įvykdė karinius nusikaltimus, per 50 metų neprarado aktualumo, nors rengiant Konvencijos projektą ir buvo išsakytos mintys, kad visi kariniai nusikaltėliai jau nubausti.

Pagrindiniai karo nusikaltimai, išvardyti Romos tarptautinio teismo statuto 8 straipsnyje yra šie:

• tyčinis nužudymas;
  
• kankinimai ar nežmoniškas elgesys, įskaitant biologinius eksperimentus;
  
• sunkių kančių arba rimto sužalojimo, arba sveikatos sužalojimo sukėlimas;
  
• neteisėtas ir savavališkas turto gadinimas arba pasisavinimas, kuris vykdomas dideliais mastais ir nesukeltas kariniu būtinumu;
  
• karo belaisvio arba civilio asmens vertimas tarnauti priešų valstybės karinėse pajėgose;
  
• tyčinis karo belaisvio ar civilio asmens teisių į bešališką ir teisėtą teismą atėmimas;
  
• neteisėtas civilio asmens išsiuntimas, perkėlimas arba suėmimas;
  
• civilių įkaitų ėmimas.
  

Prie karo papročių pažeidimų priskiriami užnuodytų ar kitokių ginklų, kuriais sukeliamos nereikalingos kančios, naudojimas, tyčinis gyvenviečių, miestų ar kaimų griovimas, nepateisinamas kariniu būtinumu, neginamų gyvenviečių užpuolimas, bombardavimas, įstaigų, skirtų religinėms apeigoms atlikti, labdarai, šveitimui, meno, mokslo arba istorijos paminklų naikinimas arba žalojimas, meno ar mokslo kūrinių grobimas.

Asmenys, dėl kurių yra rimtų priežasčių manyti, kad jie įvykdė karo nusikaltimus, turi būti asmeniškai atsakingi už šiuos nusikaltimus (taip pat žr. Nusikaltimai taikai, kariniai nusikaltimai ar nusikaltimai žmoniškumui).

Šveicarijos Prieglobsčio apeliacinė komisija 1999 m. sprendime dėl Afganistano piliečio M.B. nustatė:

Šveicarijos Federalinė pabėgėlių taryba (pirmoji instancija) nusprendė, kad Afganistano pilietis M.B. atitinka pabėgėlio apibrėžimą pagal 1951 m. konvencijos 1 A straipsnį, nes jis buvo persekiojamas Hezb-e-Islami grupuotės dėl jo politinių įsitikinimų, tačiau šiam asmeniui buvo pritaikyta 1 straipsnio F dalies a punkto nuostata dėl rimtų priežasčių manyti, jog asmuo įvykdė karinį nusikaltimą.

Afganistano pilietis M.B. priklausė modžahedų judėjimui, tačiau ginkluotuose išpuoliuose dalyvaudavo itin retai, pagrindinės jo funkcijos buvo – mokyti vaikus bei vykdyti teisėjo funkcijas. Vykdydamas teisėjo funkcijas, M.B. priimdavo mirties nuosprendžius. Pirmosios instancijos sprendime buvo nurodyta, kad priimdamas mirties nuosprendžius asmenims, kurie priklausė priešingoms, nei pats M.B., grupuotėms, jis tokiu būdu atimdavo iš karo belaisvių teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, tuo pačiu padarydamas karinį nusikaltimą.

Prieglobsčio apeliacinės komisijos (antroji instancija) posėdžio metu pareiškėjas pareiškė, kad asmenys, kurių atžvilgiu buvo priimti mirties bausmės nuosprendžiai, nebuvo karo belaisviai, bet paprasti nusikaltėliai.

Prieglobsčio apeliacinė komisija nustatė, kad asmuo vis dar atitinka pabėgėlio apibrėžimą, nustatyta 1951 m. konvencijos 1 straipsnio A dalyje. Nagrinėdama, ar asmeniui gali būti pritaikyta netaikymo nuostata dėl jo tariamai padarytų karo nusikaltimų, komisija nustatė, kad, jeigu Afganistano pilietis M.B. būtų priėmęs mirties nuosprendžius karo priešų atžvilgiu, tai atitiktų reikalavimus, nustatytus 1951 m. Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalies a) punkte, nes teismo procesas, vykdomas pagal Šariato įstatymus neatitinka sąžiningo teismo proceso principų. Tačiau mirties bausmės nuosprendžiai buvo priimti nusikaltėlių atžvilgiu, todėl komisija nagrinėjo šiuos rimtus teisės į teisingą teismo procesą pažeidimus ne karo nusikaltimų, o bendrame rimtų žmogaus teisių pažeidimų kontekste.

Visuotinai yra pripažinta, kad kariniai nusikaltimai gali būti įvykdyti tiek tarptautinio ginkluoto konflikto, tiek vidinio ginkluoto konflikto metu. Tačiau pažymėtina, kad ,,vidaus neramumai ar įtampa, kaip antai riaušės, pavienės ir sporadiškos smurto apraiškos ir kitos analogiškos veikos” nėra laikomi ginkluotais konfliktais tarptautinės baudžiamosios teisės prasme.

Nusikaltimai žmoniškumui

Pirmas nusikaltimų žmogiškumui apibrėžimas buvo pateiktas 1945 m. Niurnbergo tribunolo, kuris buvo įsteigtas tam, kad nubausti II-ojo Pasaulinio karo karinius nusikaltėlius, įstatuose. Su nedideliais pakeitimais toks pat apibrėžimas buvo panaudotas ir Tokijo tribunolo įstatuose. Vėliau nusikaltimų žmoniškumui apibūdinimas buvo atgaivintas Tarptautinio karinio tribunolo Buvusiai Jugoslavijai bei Ruandoje statutuose.

Šiuo metu nusikaltimai žmonijai yra apibrėžti 1998 m. Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto 7 straipsnyje . Šie nusikaltimai turi panašumų su kariniais nusikaltimais, tačiau jie yra didesnio mąsto. Skirtingai nuo karinių nusikaltimų, kurie vykdomi karinių konfliktų metu, nusikaltimai žmoniškumui gali ir neturėti šio požymio. Jungtinių Tautų Organizacijos 1948 m. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 2 straipsnis skelbia, kad ,,genocidas, nepriklausomai nuo to, ar jis vykdomas taikos, ar karo metu, yra pažeidžiantis tarptautinę teisę nusikaltimas”.

Pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto 7 straipsnį, nusikaltimai žmoniškumui yra “sąmoningai rengiami didelio masto arba sistemingi civilių užpuldinėjimai”. Šie puolimai gali pasireikšti:

1. nužudymu;
2. naikinimu;
3. pavergimu;
4. išsiuntimu arba jėga vykdomu perkėlimu;
5. įkalinimu arba kitu griežtu laisvės apribojimu, pažeidžiant tarptautinės teisės pagrindines taisykles;
6. kankinimais;
7. išprievartavimu, seksualine vergove, vertimu užsiimti prostitucija, priverstiniu nėštumu, priverstine sterilizacija, kitomis seksualinės prievartos formomis;
8. bet kurios identifikuojamos grupės persekiojamu, grindžiamu politinėmis, rasinėmis, nacionalinėmis, etninėmis, kultūrinėmis, religinėmis priežastimis arba lyties pagrindu;
9. apartheido nusikaltimu;
10. kitais nehumaniškais veiksmais.

“Civilių užpuldinėjimai” neturi būti suprasti išimtinai kaip kariniai veiksmai.

Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas taip pat pateikia ir genocido apibrėžimą. Pagal šio teisės akto 6 straipsnį ,,genocidas – kuri nors iš toliau išvardytų veikų, padarytų siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, tai yra:

1. tokios grupės narių žudymas;
2. tokios grupės narių sunkūs kūno sužalojimai ar psichinės traumos;
3. tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų;
4. priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas;
5. prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei”.

Jungtinių Tautų Organizacijos 1948 m. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 3 straipsnis nustato, kad baustinos yra šios veikos:

1. genocidas;
2. sąmokslas vykdyti genocidą;
3. tiesioginis ir viešas kurstymas vykdyti genocidą;
4. pasikėsinimas vykdyti genocidą;
5. bendrininkavimas genocide.”

Kai kurių nusikaltimų žmoniškumui sudėtyje nustatyti specialūs reikalavimai nusikaltimo subjektui. Šie nusikaltimai yra:

• Nusikaltimai prieš žmoniškumą (civilių užpuldinėjimas):
  Pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto 7 straipsnio 2 dalies a punktą civilių užpuldinėjimas reiškia veikos civilių atžvilgiu, kai yra ,,vykdoma ar remiama valstybės arba organizacijos politika užpuldinėti civilius”. Tai reiškia, kad civilių užpuldinėjimus, kurie pasireiškia veikomis, nustatytomis 7 straipsnio 1 dalyje, gali vykdyti asmenys, veikiantys valstybės vardu, bei asmenys, veikiantys kitų organizacijų, kaip sukilėlių, sukarintų ar teroristų grupuočių nariai;
• Genocidas:
  Jungtinių Tautų Organizacijos 1948 m. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 4 straipsnis nustato, kad už nusikaltimus, išvardintus 3 straipsnyje, turi būti baudžiami visi asmenys, ,,nepriklausomai nuo to, ar jie yra pagal konstituciją atsakingi valdytojai, valstybės pareigūnai, ar privatūs asmenys”. Tai reiškia, kad genocido nusikaltimo, kaip nusikaltimo žmonijai, sudėtis nereikalauja specialaus subjekto. Šiuo nusikaltimu subjektu gali būti tiek valstybė, tiek valstybės pareigūnai, vykdantys šios valstybės politiką, tiek privatūs asmenys;
• Apartheido nusikaltimas:
  Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto 7 straipsnio 2 dalies h punktas nustato, kad apartheido nusikaltimo subjektu gali būti ,,viena rasinė grupė, sistemingai engdama ir sistemingai laikydama savo valdžioje kitą rasinę grupę ar grupes”, esant tam tikrai santvarkai ir ją įtvirtinančioms institucijoms, su tikslu išlaikyti tokią santvarką;
  
• Priverstinis žmonių dingimas:
  Pagal minėto statuto 7 straipsnio 2 dalies i punktą tai yra ,,žmonių areštas, sulaikymas arba pagrobimas, kai šią veiką padaro valstybė arba politinė organizacija arba kai tai padaroma joms leidus, su jų parama ar sutikimu, o po to atsisakoma pripažinti tokį laisvės atėmimą arba pranešti apie tokių žmonių likimą ar buvimo vietą siekiant ilgam laikui atimti iš jų galimybę būti ginamiems įstatymo”.

---

last modified:

pasirinkti...Netaikymo nuostatosAsmenys, kurie naudojasi JTO apsauga ir pagalbaAsmenys, kuriems nereikia tarptautines apsaugosAsmenys, neverti tarptautines apsaugosSunkus nepolitinio pobudzio nusikaltimaiVeiksmai, priestaraujantys Jungtiniu Tautu Organizacijos tikslams ir principamsTarptautinio terorizmo klausimai, susije su netaikymo nuostatu taikymuEkstradicijos klausimai pabegeliu teiseje