 |
| top |
|
 |
|
| Kursai |
|
 |
|
| back |
|
| top |
|
|
|
| Kursai |
|
|
|
| back |
Asmenys, neverti tarptautinės apsaugos:
Kaip jau buvo minėta, 1951 m. Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalis numato tris netaikymo nuostatas, susijusias su apsaugos nesuteikimu asmenims, kurie yra neverti tarptautinės apsaugos. Asmenų, kurie neverti tarptautinės apsaugos, apibūdinimas buvo susiformavęs dar iki 1951 m. Konvencijos priėmimo. Pavyzdžiui, 1946 m. priimtų Tarptautinės pabėgėlių organizacijos įstatų antra dalis nustato, kad šios organizacijos nuostatos netaikomos:
“1. Karo nusikaltėliams, kvislingams, išdavikams” - kaip matome, šio punkto nuostatos yra panašios su 1951 m. Konvencijos 1 straipsnio F dalies a punktu (asmenys, įvykdė nusikaltimus taikai, karinį nusikaltimą arba nusikaltimą žmoniškumui);
“2. Asmenims, kurių atžvilgiu gali būti įrodyta, kad jie:
a) teikė pagalbą priešams, persekiojant civilius valstybės, kuri yra Jungtinių Tautų Organizacijos narė, gyventojus;
b) savanoriškai teikė pagalbą karinėms pajėgoms po II-ojo Pasaulinio karo, kai šios pajėgos dalyvavo karinėse organizacijose prieš Jungtinių Tautų Organizaciją...”;
“6. Asmenims, kurie po II-ojo Pasaulinio karo:
a) dalyvavo kokioje nors organizacijoje, kurios vienas iš tikslų - ginkluotas perversmas jų kilmės šalyje, kuri yra Jungtinių Tautų Organizacijos narė, arba bet kurioje valstybėje - Jungtinių Tautų Organizacijos narėje...”;
b) tapo judėjimų, kurie kovoja su kilmės valstybės - Jungtinių Tautų organizacijos narės - valdžia, vadais...”.
Šie punktai primena Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalies c punktą, kuris nustato, kad Konvencija netaikoma asmenims, kurie kaltinami veikla, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams.
“3. Kriminaliniams nusikaltėliams, kurie gali būti išduoti pagal ekstradicijos sutartį...”;
“6. Asmenys, kurie po II-ojo Pasaulinio karo:
a) ...dalyvavo bet kurioje teroristinėje organizacijoje”.
Šios nuostatos atkartotos Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalies b punkte, kuris neleidžia taikyti Konvenciją asmenims, kurie įvykdė sunkų nepolitinį nusikaltimą už prieglobsčio valstybės ribų.
Panašios nuostatos buvo įtrauktos ir į Visuotinę žmogaus teisų deklaraciją, kurios 14 straipsnio 2 dalis skelbia, kad teise ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo ir šiuo prieglobsčiu naudotis ,,negali būti pasinaudota, kai persekiojimas tikrai pagrįstas padarymu kriminalinio nusikaltimo ar veiksmų, prieštaraujančių Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams“.
Tarptautinės apsaugos nesuteikimas asmeniui, atitinkančiam pabėgėlio apibrėžimą, tai yra asmeniui, kuriam šios apsaugos reikia, tačiau kuris šios apsaugos nėra vertas, pagrįstas teisingumo, humanizmo ir prieglobsčio koncepcijos supratimu. Todėl Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalies, kaip prieglobsčio teisės sudedamosios dalies, taikymas yra susijęs su baudžiamąja teise, tarptautine baudžiamąja teise, humanitarine teise ir ekstradicijos teise.
Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalis skiriasi nuo kitų netaikymo nuostatų (1 straipsnio D ir E dalys), nes atsisakius suteikti apsaugą asmeniui šio straipsnio pagrindu, tai gali turėti rimtų pasekmių asmens saugumui. Todėl kyla klausimas, kodėl 1951 m. Ženevos konvencija, kurios paskirtis - apsaugoti persekiojamuosius asmenis, numatė nuostatas, susijusias su apsaugos nesuteikimu asmenims, kuriems šios apsaugos reikia? JTVPK 1997 m. gegužės 30 d. pažymoje dėl netaikymo nuostatų , nustatyta, kad Ženevos konvencijos 1 straipsnio D dalies racionalumas yra dvejopo pobūdžio:
Kaip toliau teigiama JTVPK dokumente, jeigu tarptautinė apsauga būtų teikiama nusikaltėliams, tarptautinės apsaugos praktika prieštarautų nacionalinei ir tarptautinei teisei bei humanitariniam tarptautinės apsaugos pobūdžiui. Tokiu būdu, netaikymo nuostatų numatymas Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalyje padeda išsaugoti ir patvirtinti prieglobsčio koncepcijos vientisumą.
Nepaisant to, kad 1 straipsnio F dalies taikymas yra susijęs su baudžiamąja teise, atkreiptinas dėmesys, kad šiame straipsnyje įrodymų supratimas ir lygmuo skiriasi nuo įprastinės įrodymų koncepcijos, naudojamos baudžiamojoje teisėje. 1 straipsnio F dalis nustato, kad straipsnyje išdėstytos netaikymo nuostatos gali būti taikomos, jeigu ,,yra rimtų priežasčių manyti”, kad jie įvykdė tam tikrus nusikaltimus ar yra kalti dėl veiksmų, prieštaraujančių Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams. Ši formuluotė taip pat skiriasi ir nuo kitų netaikymo nuostatų: 1 straipsnio D dalis nustato, kad Konvencija nebetaikoma asmenims, kurie naudojasi kitų JTO institucijų parama ir pagalba; 1 straipsnio E dalyje nurodyta, kad Konvencija netaikoma asmenims, kuriems valstybė, kurioje jie gyvena pripažįsta teises ir pareigas, susijusias su tos valstybės pilietybe. Kokiu būdu turi būti nuspręsta, kad priežastys manyti, jog asmuo yra nevertas tarptautinės apsaugos, yra pakankamai rimtos? Paprastai manoma, kad požymis ,,rimtos priežastys manyti”:
JTVPK pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovas,
aiškindamas netaikymo nuostatas, nustatytas 1 straipsnio F dalyje,
nurodo, kad ,,pakanka nustatyti esant ,,rimtų priežasčių manyti”, jog
yra įvykdyta viena iš aprašytų veikų. Formaliai įrodyti buvusį
baudžiamąjį persekiojimą nereikalaujama. Tačiau, atsižvelgiant į rimtus
šių nuostatų taikymo asmeniui padarinius, jos turi būti aiškinamos
labai konkrečiai
.”
Kanados Federalinis teismas byloje Ramirez v. Kanada (Darbo ir imigracijos Ministras), 1992, 2 F.C.306 (C.A.), nustatė, kad požymio ,,rimtos priežastys manyti” taikymo standartas turi būti žemesnis nei reikalaujama pagal baudžiamąją teisę (,,be pagrįstų abejonių”) arba pagal civilinę teisę (,,tikimumo balanso pagrindu” arba ,,įrodymų persvaros pagrindu”).
Praktikoje valstybės
dažniausiai nenustato teisės aktuose, kaip turi būti įrodomas netaikymo
nuostatų taikymo būtinumas. Dažnai prieglobsčio institucijos daro
išvadą dėl netaikymo nuostatų pačių prieglobsčio prašytojų teiginių
pagrindu, tačiau naudojami ir kiti šaltiniai: tarptautinių
organizacijų, valstybės institucijų (kiek nacionalinių, tiek užsienio),
žmogaus teisių organizacijų, žurnalistų ir kitų ekspertų ataskaitos ir
kiti dokumentai.
Pagal
bendrą principą, įrodinėjimo našta tenka prieglobsčio prašytojui
(pateikti faktus, susijusius su jo prašymo suteikti prieglobstį
motyvais) , bet taikant netaikymo nuostatas, asmuo neprivalo įrodyti,
kad jis yra nekaltas – tai yra valstybės pareiga surinkti reikiamus
įrodymus, tačiau bet kuriuo atveju, nagrinėjant ar yra ,,rimtų
priežasčių manyti”, kad asmuo įvykdė veiką, nustatytą Ženevos
konvencijos 1 straipsnio F dalyje, turi būti vadovaudamasi abejonių
privilegijų principu.
last modified:
