1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso kaip ir kiti tarptautiniai dokumentai, reglamentuojantys prieglobsčio klausimus, nenustato griežtų reikalavimų nacionalinėms prieglobsčio procedūroms. Jie tik apibrėžia tam tikras svarbiausias taisykles (kaip, pavyzdžiui, nediskriminavimo principas (Ženevos konvencijos 3 straipsnis), atsakomybės už neteikėtą atvykimą ir buvimą šalyje netaikymas (Ženevos konvencijos 31 straipsnio 1 dalis) ir kt.). Tačiau valstybės pačios nustato tą tvarką, kuria remiantis jos nagrinės užsieniečų prašymus suteikti prieglobstį.

Europos Sąjungoje lygmenyje prieglobsčio politika yra nukreipta į prieglobsčio procedūrų derinimą. Ypač didelis dėmesys skiriamas į tokius principus kaip trečiosios saugios šalies principas, saugios šalies principas, non-refoulement principo įgyvendinimas.