Migracija yra viena pagrindinių politinių diskusijų temų Europoje ir vienas pagrindinių Sąjungos išorės santykių strateginių prioritetų. Daugiau nei du šimtmečius buvusi regionu, iš kurio emigruojama, Europa tapo viena pagrindinių vietų, į kurią migruojama tarptautiniu mastu. Šią tendenciją, kuri greičiausiai nekis ateityje, galima paaiškinti tuo, kad nėra pusiausvyros tarp, viena vertus, turtingų, demokratinių ir stabilių Europos valstybių, kurių gyventojai senėja, ir, kita vertus, mažiau turtingų ir mažiau stabilių valstybių, kurių gyventojai yra jaunesni, o jų skaičius sparčiai auga.

            Dabartinei migracijos padėčiai būdingas išaugęs bendras migrantų skaičius, įskaitant didesnį moterų skaičių, didesnė migracijos tipų įvairovė, išaugusi prekyba žmonėmis, didesnis išeivių skaičius, integracijos sunkumai, su kuriais susiduria migrantai ir priimančiosios šalys, ryšių su kilmės šalyje likusiais asmenimis stiprėjimas, didesnė vietų, į kurias emigruojama, ir kilmės šalių įvairovė bei išaugęs migracijos maršrutų skaičius. Migracijos spaudimas Europoje ir kitose pramoninėse šalyse didėja, o pietų–pietų migracija yra tapusi svarbiu reiškiniu. Kai kuriais atvejais, šalys, kurios dar neseniai buvo tik kilmės ir (arba) tranzito šalimis, pavyzdžiui, tam tikros Vidurio ir Rytų Europos bei Šiaurės Afrikos valstybės, tapo taip pat ir tranzito arba priimančiosiomis šalimis. Tačiau šios šalys ne visada turi reikiamų priemonių, o jų infrastruktūra bei darbuotojai, atsakingi už migracijos valdymą, kai kuriais atvejais nėra tinkamo lygio ar kvalifikacijos, kad išspręstų kilusias problemas. Tuo tarpu emigruoti ketinantiems asmenims reikia patarimų bei praktinės pagalbos, o į kilmės šalį grįžtantiems asmenims dažnai gali prireikti paramos integruotis iš naujo.

            Priešingai nei ekonominė migracija ar migracija dėl šeimyninių priežasčių, migracija, kurią sąlygoja konfliktai bei saugumo stoka, paprastai būna labiau ciklinio pobūdžio. Dažnai po masinio išvykimo, pagerėjus saugumo situacijai, būna masinis grįžimas. Dėl tokios prievartinės migracijos atsiranda pabėgėlių, pasitraukiančių į netoli esančius regionus, kuriuose jiems suteikiama apsauga arba skubus prieglobstis. Dėl pabėgėlių gali kilti sunkumų politinėse, ekonominėse bei socialinėse priimančiųjų šalių, kurios ne visuomet turi tokioms situacijoms reikalingą infrastruktūrą ir teisines bei administracines priemones, struktūrose. Dėl ilgai neišsprendžiamos pabėgėlių padėties gali padidėti našta ekonominiams ir gamtiniams ištekliams, o kartais gali kilti įtampa bei atsirasti antrinių judėjimų.

            Visos šios aplinkybės daro poveikį dvišaliams ir regioniniams Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių santykiams ir formuoja bendrą ES prieglobsčio politiką.

            Unikaliu galima pavadinti ir ES valstybėse narėse įdiegtą už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos ES valstybės narės nustatymo mechanizmą, kuris tapo būtinas, sukūrus laisvą judėjimo erdvę tarp ES valstybių narių, užkertant kelią piktnaudžiavimui prieglobsčio procedūromis bei siekiant teisingai apibrėžti valstybių narių atsakomybę.

            ES valstybės narės formuodamos bendrą prieglobsčio politiką stengiasi tarpusavyje palaikyti glaudžius santykius, į bendradarbiavimo procesą kartu įtraukdamos ir nevyriausybines bei tarptautines organizacijas, padedančias formuoti bendrą požiūrį į naujai iškylančias ar jau įsisenėjusias problemas. Egzistuoja įvairios bendradarbiavimo formos, nuo dvišalių susitarimų iki tarpvalstybinių bendradarbiavimo tinklų, kurių dėka derinami prieglobsčio ES klausimai.                                       

                                  

                           ES fondai
                                       
                                                 


                                                    
       Europos pabėgėlių fondas                     Europos grąžinimo fondas